Gurmanų klubas

2012-09-05 22:25

Restoranas „Juodasis kalnas”: didelės porcijos, bet to negana

Sunku rašyti apie maistą Kuršių nerijoje. Viena vertus, tai dažniausiai beviltiškai blogai, kaip gali būti tik izoliuotame žemės lopinėlyje. Ten susirenka neproporcingai daug žmonių, turinčių pinigų, bet aplinka tokia smagi, kad padoresni restoranai, vaizdžiai kalbant, nešiojami ant rankų ir jiems labai daug kas atleidžiama.

Tokie yra Nidos „Nerija” ir kažkuria prasme net ir „Nidus”. Labai apsileidęs ir neaišku dėl ko atvykęs vilnietiško „Kitchen” variantas (nelabai išskirtinio, bet mėgstamo madingų snobų ar tų, kurie pasisėmė Vakaruose prieš dešimtmetį madingo eklektiško restoraninio stiliuko. Jie būtent ir sako „stiliukas”, ir jį pamilo. Tai įrodo, kad tautinė ultramadingoji grietinėlė negali sakyti, kad yra madų priešakyje).

Restoranas „Juodasis kalnas”, esantis Juodkrantėje, turi neblogą reputaciją. Mūsų draugai, sugebėję dviračiais iš Nidos nuvažiuoti į Juodkrantę ir atgal, ir dar vaikus temptis dusyk po 25 kilometrus, ten valgė ir tarsi liko patenkinti (sakė, porcijos didelės kaip Amerikoje).

Kuršių nerijos nykioje dykumoje Juodkrantė visuomet buvo lyg ir geresnė už Nidą: nuo seno žmonės sustodavo „Žuvinėje”, dar pora restoranų irgi lyg ir buvo rekomenduojami.

Tačiau reputacija pasikliauti nereikia: daugiau klausyk atsiliepimų ir pagalvosi, kad Nidoje, pavyzdžiui, visai nebloga vieta yra apokaliptinis „Kuršis”, kur taukinus bulvių tarkius lapoja biudžetinis kontingentas iš perstatytų Purvynės garažų.

Arba, dar blogiau, „Senas žvejas”, kuris yra optimizuota vieta tiems, kurie nori Nidoje pasijusti kaip Šventosios promenados pigesniame gale – čia šlepsi plastikinės šlepetės ir geras skonis toks pat dažnas svečias kaip geri sušiai kur nors Varėnoje.

„Juodasis kalnas” (ten dar ir viešbutis yra) įrengtas tradiciniame name, kurio neaukštos lubos disonuoja su tikrai gerai atrodančiais, bet per dideliais antikvariniais baldais ir per didelėmis, bet labai gražiomis M.K.Čiurlionio reprodukcijomis. Tebūnie: matyti, kad stengėtės.

Kieme lauko staliukai prašosi kokios nors žalumos aplink juos, bet ir vėl – nebūkime priekabūs.

Valgiaraštis didelis ir įvairus (aš mėgstu trumpesnį, bet tiek to), tačiau begalinių variantų narpliojimą sėkmingai užbaigia padavėjas Vytis. Jis aktyvus ir informuotas: kai padavėjas gali pasakyti, kuri žuvis šviežia, ir turi žinių, kur reikia ir kur nereikia rakinėti kaulus, tai jau labai gerai.

Paprastai Kuršių nerijoje vidutinės padavėjos paklausus „Ar karšis yra žuvis, ar paukštis?” maždaug 50 proc. tikimybė, kad ji nueis į virtuvę pasiklausti.

Firminė sriuba su unguriu (20 litų) buvo, kaip ir priklauso, aštroka, be to, labai riebi. Niekas neapkaltins pagailėjus sudėtinių dalių ar atnešus pavandenijusią porciją.

Dukterys liko labai patenkintos šaltibarščiais (15 Lt), o kai jos patenkintos šaltibarščiais, patikėkit, jos žino, ką sako: nėra geresnio lietuviško maisto specialisto nei užsienyje gimęs vaikas, kuriam tėvų gimtinės virtuvė yra ne natūralus pasirinkimas, o nenoriai prisijaukinta egzotika.

Šviežias sterkas (57 Lt) patvirtino tai, ką girdėjau apie porcijas: ne lėkštė, o greičiau vidutinio dydžio padėklas. Tai buvo net ne amerikietiško dydžio porcija.

Porcija iš tų Pensilvanijos restoranų „valgyk, kiek lenda”, imituojančių svirną, bet dydžiu primenančių krepšinio areną, kur maisto gausai neatsispiria net labiausiai įgudę valgytojai, apsimovę tįskelnes, kad jiems neveržtų.

Žuvis buvo šviežia, bet blankoko skonio, stokojo druskos. O keptos bulvės, kurios gali būti dieviškos, buvo visai nenusisekusios – sausos, nykios ir žolelės (atrodo, rozmarinai) jų negelbėjo.

Tos pačios bulvės figūravo ir kaip vienas garnyrų (dar buvo visokių pipirų ir svogūnų tirštame padaže) prie didkepsnio (77 Lt). Kaina, turint galvoje porcijos dydį, normali, didkepsnis buvo neblogai iškeptas (taip, kaip prašiau), bet kad būtų pribloškęs, nepasakyčiau.

Prastas garnyras gadino įspūdį – tiesą sakant, jei nebūtų pririnkta ten tos daržovių gausos ir tų nelabai kokių bulvių, įspūdis būtų geresnis. Vienas iš tų atvejų, kai geriau – mažiau.

Jautienos troškinys (vadinamasis befstrogenas, 43 Lt) buvo gardus, porcija – pakankama pamaitinti gal dešimčiai alkstančių Afrikoje į pietus nuo Sacharos, bet patiektas neestetiškai. Negalima to rudo užpilo su mėsyte taip imti ir palieti.

Blogiausi buvo vegetariški ryžiai (27 Lt) – aš pats vegetariško maisto kratausi, bet duktė užsisakė. Beskoniai, bet kokie, su blankaus skonio daržovėmis, ir patys blankūs. Ir dar didžiulė porcija. Didžioji dalis patiekalo liko nepaliesta. Tai ne restorano maistas, tai – namų gamyba, kai šeimininkė nelabai myli šeimos narius.

Šiek tiek kompensavo riešutų torto gabalėlis (20 Lt) – maloniai drėgnas, apelsinų žievelėmis pagardintas, su maloniai traškiu šokolado sluoksniu viršuje, gražiai patiektas. Kava (6 Lt) buvo nebloga, bet irgi ne geriausios Vilniaus kokybės.

Keturiese papietavome už 336 Lt, neskaitant alkoholio (mes jo negėrėme) ir arbatpinigių, o tai yra nemažai, bet daugiau kaip trijų žąsų iš penkių skirti negaliu.

Didžiulės porcijos gal ir formuoja išskirtinumą (nors, tiesą sakant, žmonės tiek daug pa-prastai nevalgo, todėl betikslis toks dozavimas, nebent ateitų itin patyrę apsirijėliai), aptarnavimas puikus, šaltibarščiai labai geri, tortas pelnytų maksimumą taškų kavinei, jei ten nieko daugiau nebūtų, tik jis. Bet to negana.

Andrius Užkalnis rašo portale „Laukinės Žąsys“.

Sunku rašyti apie maistą Kuršių nerijoje. Viena vertus, tai dažniausiai beviltiškai blogai, kaip gali būti tik izoliuotame žemės lopinėlyje. Ten susirenka neproporcingai daug žmonių, turinčių pinigų, bet aplinka tokia smagi, kad padoresni restoranai, vaizdžiai kalbant, nešiojami ant rankų ir jiems labai daug kas atleidžiama.

Tokie yra Nidos „Nerija” ir kažkuria prasme net ir „Nidus”. Labai apsileidęs ir neaišku dėl ko atvykęs vilnietiško „Kitchen” variantas (nelabai išskirtinio, bet mėgstamo madingų snobų ar tų, kurie pasisėmė Vakaruose prieš dešimtmetį madingo eklektiško restoraninio stiliuko. Jie būtent ir sako „stiliukas”, ir jį pamilo. Tai įrodo, kad tautinė ultramadingoji grietinėlė negali sakyti, kad yra madų priešakyje).

Restoranas „Juodasis kalnas”, esantis Juodkrantėje, turi neblogą reputaciją. Mūsų draugai, sugebėję dviračiais iš Nidos nuvažiuoti į Juodkrantę ir atgal, ir dar vaikus temptis dusyk po 25 kilometrus, ten valgė ir tarsi liko patenkinti (sakė, porcijos didelės kaip Amerikoje).

Kuršių nerijos nykioje dykumoje Juodkrantė visuomet buvo lyg ir geresnė už Nidą: nuo seno žmonės sustodavo „Žuvinėje”, dar pora restoranų irgi lyg ir buvo rekomenduojami.

Tačiau reputacija pasikliauti nereikia: daugiau klausyk atsiliepimų ir pagalvosi, kad Nidoje, pavyzdžiui, visai nebloga vieta yra apokaliptinis „Kuršis”, kur taukinus bulvių tarkius lapoja biudžetinis kontingentas iš perstatytų Purvynės garažų.

Arba, dar blogiau, „Senas žvejas”, kuris yra optimizuota vieta tiems, kurie nori Nidoje pasijusti kaip Šventosios promenados pigesniame gale – čia šlepsi plastikinės šlepetės ir geras skonis toks pat dažnas svečias kaip geri sušiai kur nors Varėnoje.

„Juodasis kalnas” (ten dar ir viešbutis yra) įrengtas tradiciniame name, kurio neaukštos lubos disonuoja su tikrai gerai atrodančiais, bet per dideliais antikvariniais baldais ir per didelėmis, bet labai gražiomis M.K.Čiurlionio reprodukcijomis. Tebūnie: matyti, kad stengėtės.

Kieme lauko staliukai prašosi kokios nors žalumos aplink juos, bet ir vėl – nebūkime priekabūs.

Valgiaraštis didelis ir įvairus (aš mėgstu trumpesnį, bet tiek to), tačiau begalinių variantų narpliojimą sėkmingai užbaigia padavėjas Vytis. Jis aktyvus ir informuotas: kai padavėjas gali pasakyti, kuri žuvis šviežia, ir turi žinių, kur reikia ir kur nereikia rakinėti kaulus, tai jau labai gerai.

Paprastai Kuršių nerijoje vidutinės padavėjos paklausus „Ar karšis yra žuvis, ar paukštis?” maždaug 50 proc. tikimybė, kad ji nueis į virtuvę pasiklausti.

Firminė sriuba su unguriu (20 litų) buvo, kaip ir priklauso, aštroka, be to, labai riebi. Niekas neapkaltins pagailėjus sudėtinių dalių ar atnešus pavandenijusią porciją.

Dukterys liko labai patenkintos šaltibarščiais (15 Lt), o kai jos patenkintos šaltibarščiais, patikėkit, jos žino, ką sako: nėra geresnio lietuviško maisto specialisto nei užsienyje gimęs vaikas, kuriam tėvų gimtinės virtuvė yra ne natūralus pasirinkimas, o nenoriai prisijaukinta egzotika.

Šviežias sterkas (57 Lt) patvirtino tai, ką girdėjau apie porcijas: ne lėkštė, o greičiau vidutinio dydžio padėklas. Tai buvo net ne amerikietiško dydžio porcija.

Porcija iš tų Pensilvanijos restoranų „valgyk, kiek lenda”, imituojančių svirną, bet dydžiu primenančių krepšinio areną, kur maisto gausai neatsispiria net labiausiai įgudę valgytojai, apsimovę tįskelnes, kad jiems neveržtų.

Žuvis buvo šviežia, bet blankoko skonio, stokojo druskos. O keptos bulvės, kurios gali būti dieviškos, buvo visai nenusisekusios – sausos, nykios ir žolelės (atrodo, rozmarinai) jų negelbėjo.

Tos pačios bulvės figūravo ir kaip vienas garnyrų (dar buvo visokių pipirų ir svogūnų tirštame padaže) prie didkepsnio (77 Lt). Kaina, turint galvoje porcijos dydį, normali, didkepsnis buvo neblogai iškeptas (taip, kaip prašiau), bet kad būtų pribloškęs, nepasakyčiau.

Prastas garnyras gadino įspūdį – tiesą sakant, jei nebūtų pririnkta ten tos daržovių gausos ir tų nelabai kokių bulvių, įspūdis būtų geresnis. Vienas iš tų atvejų, kai geriau – mažiau.

Jautienos troškinys (vadinamasis befstrogenas, 43 Lt) buvo gardus, porcija – pakankama pamaitinti gal dešimčiai alkstančių Afrikoje į pietus nuo Sacharos, bet patiektas neestetiškai. Negalima to rudo užpilo su mėsyte taip imti ir palieti.

Blogiausi buvo vegetariški ryžiai (27 Lt) – aš pats vegetariško maisto kratausi, bet duktė užsisakė. Beskoniai, bet kokie, su blankaus skonio daržovėmis, ir patys blankūs. Ir dar didžiulė porcija. Didžioji dalis patiekalo liko nepaliesta. Tai ne restorano maistas, tai – namų gamyba, kai šeimininkė nelabai myli šeimos narius.

Šiek tiek kompensavo riešutų torto gabalėlis (20 Lt) – maloniai drėgnas, apelsinų žievelėmis pagardintas, su maloniai traškiu šokolado sluoksniu viršuje, gražiai patiektas. Kava (6 Lt) buvo nebloga, bet irgi ne geriausios Vilniaus kokybės.

Keturiese papietavome už 336 Lt, neskaitant alkoholio (mes jo negėrėme) ir arbatpinigių, o tai yra nemažai, bet daugiau kaip trijų žąsų iš penkių skirti negaliu.

Didžiulės porcijos gal ir formuoja išskirtinumą (nors, tiesą sakant, žmonės tiek daug pa-prastai nevalgo, todėl betikslis toks dozavimas, nebent ateitų itin patyrę apsirijėliai), aptarnavimas puikus, šaltibarščiai labai geri, tortas pelnytų maksimumą taškų kavinei, jei ten nieko daugiau nebūtų, tik jis. Bet to negana.

Andrius Užkalnis rašo portale „Laukinės Žąsys“.

Gurmanų klubas

Maisto gurmanams – didžiausia Baltijos šalyse kulinarijos mugė Rygoje

Rugsėjo 5-8 d. Rygoje vyks didžiausia Baltijos šalyse kulinarijos mugė „Rygos maistas 2012”. Latvijos sostinės gyventojai bei svečiai turės galimybę sudalyvauti įvairiose maisto produktų bei jų ruošybos parodose, kulinarijos profesionalų rengiamuose konkursuose bei išgirsti idėjų apie sveikus, organinius produktus. Mugės metu taip pat vyks Kulinarijos festivalis, kuriame net 33 restoranai, kavinės ir barai lankytojus kvies paragauti išskirtinių patiekalų už itin patrauklią kainą.

Šeima

15 geriausių būdų kovoti su riebalais

Produktų garinimas, žalioji arbata, virtuvinis peilis ar jogos kilimėlis – tai paprastos priemonės, padedančios be didelio vargo atsikratyti bereikalingais riebalais ne tik mitybos racione, bet ir aplink liemenį. Taip pat geriau įsisavinti vitaminus А ir D, perdirbti hormonus, atnaujinti ląsteles, kurios yra labai svarbios ne tik odai, bet ir plaukams. Bėda ta, kad neretai mūsų organizmas gauna visko per daug. Juk paros riebalų normą turi sudaryti ne daugiau kaip 25–30 proc. viso mitybos raciono.

Gurmanų klubas

Restoranas „Grill Inn”: keistokas maistas žaviuose griuvėsiuose

Atrodytų, Vilniaus senamiestyje vietų pavalgyti su puikiais vaizdais – per akis. Ne visai tiesa. Daugelis tų restoranų yra turistiniai, ten lankytojai mato poliruotą vaizdą iš atviruko – Vokiečių, Pilies gatves arba Rotušės aikštę, o labiausiai – alų reklamuojančius stogus, kitų lankytojų nusėstus staliukus ir nuvalkiotą kratinį iš akcinių didžkukulių, picų ir alaus.

Sveikata

Lietuvos moksleiviai: alergija, iškrypę stuburai, silpnos akys

Mūsų vaikai, kaip daugelis mūsų neturi dviejų esminių įpročių – reguliariai gerti vandenį ir sportuoti. Šie faktoriai – vieni svarbiausių kalbant apie vaikų sveikatą ir jos perspektyvas. Be to, vaikai, kaip ir mes, išmoko valgyti tai, kas skanu, bet nebūtinai - sveika. O namuose atsiradus kompiuteriui, prie jo praleidžiamas laikas dažnai viršija bet kokias sveiku protu suvokiamas normas. Tuo įsitikinusi Kauno Šilainių poliklinikos vaikų ligų gydytoja Andželika Panavienė.

Rinkos pulsas

Kaip žmonės saugojo maistą, kai dar nebuvo išrastas šaldytuvas?

Nors elektrinis šaldytuvas buvo išrastas tik praėjusio šimtmečio pradžioje, o masinė jų gamyba pradėta tik po Antrojo pasaulinio karo, savotiški šaldymo „įrenginiai“ įvairių pasaulių tautų buvo naudojami nuo seno. Be šaldytuvo sunkiai įsivaizduojame savo virtuvę. Kol nebuvo sukurti šaldytuvai, žmonės maistą laikydavo sandėliukuose, urvuose, po sniego arba ledo sluoksniu. Žmonės maisto produktus marinuodavo, sūdydavo ar džiovindavo, kad tik šie neprarastų savo skonio. Kadaise be šaldytuvų puikiausiai vertėsi ir lietuviai – produktus laikydavo rūsiuose, šuliniuose.

Gurmanų klubas

A. Skujytė mėgstamą pyragą dažniausiai kepa draugams

Be medalio Londono olimpiadoje likusi daugiakovininkė Austra Skujytė nėra pakilios nuotaikos. Tačiau sportininkė spėjo atsipūsti po sunkių startų ir net iškepti mėgstamą pyragą. Į Londoną vykusi septynkovininkė atrodė gerokai galingesnė nei 2008-aisiais Pekine, kai varžybų nebaigė. Ji net surinko daugiau taškų negu 2004 metais Atėnuose, kai laimėjo olimpinį sidabrą.

Kelionės ir pomėgiai

Iš Kretos grįžusi L. Šurnaitė-Kairienė lauktuvių parsivežė salotų receptą

Puikūs orai, šilta jūra ir tobulas maistas – tokius reikalavimus šeimos atostogoms išsikėlusi televizijos laidų vedėja Lavija Šurnaitė-Kairienė (33 m.) pasirinko poilsį Graikijos saloje Kretoje. Grįžusi į Lietuvą moteris džiaugėsi ir pati išmokusi ruošti tikras graikiškas salotas. Kretą Lavija su vyru Daumantu pasirinko todėl, kad atostogauti vyko su pustrečių metų sūnumi Nojumi. Keliauti į Kretą su mažu vaiku labai patogu – trumpas tiesioginis skrydis, jokio streso.

Gurmanų klubas

„California Gourmet”: restoranas ypatingai progai

Panašiai besivadinantį barą Vilniuje „California Tapas & Wine” žino daugelis. Tai ne pigiausia vieta išgerti senamiestyje, bet paskutinis rimtas – su solidžiais gėrimais, brangiu sidru ir kokteiliais – lauko baras pakeliui prie Aušros vartų. Tačiau restoraną „California Gourmet”, esantį viešbutyje „Ramada”, žino nedaugelis: pirmiausia, jis nedidelis, antra, tikrai nepigus.