Restoranas „Juodasis kalnas”: didelės porcijos, bet to negana

1/10
Teksto dydis:

Sunku rašyti apie maistą Kuršių nerijoje. Viena vertus, tai dažniausiai beviltiškai blogai, kaip gali būti tik izoliuotame žemės lopinėlyje. Ten susirenka neproporcingai daug žmonių, turinčių pinigų, bet aplinka tokia smagi, kad padoresni restoranai, vaizdžiai kalbant, nešiojami ant rankų ir jiems labai daug kas atleidžiama.

Tokie yra Nidos „Nerija” ir kažkuria prasme net ir „Nidus”. Labai apsileidęs ir neaišku dėl ko atvykęs vilnietiško „Kitchen” variantas (nelabai išskirtinio, bet mėgstamo madingų snobų ar tų, kurie pasisėmė Vakaruose prieš dešimtmetį madingo eklektiško restoraninio stiliuko. Jie būtent ir sako „stiliukas”, ir jį pamilo. Tai įrodo, kad tautinė ultramadingoji grietinėlė negali sakyti, kad yra madų priešakyje).

Restoranas „Juodasis kalnas”, esantis Juodkrantėje, turi neblogą reputaciją. Mūsų draugai, sugebėję dviračiais iš Nidos nuvažiuoti į Juodkrantę ir atgal, ir dar vaikus temptis dusyk po 25 kilometrus, ten valgė ir tarsi liko patenkinti (sakė, porcijos didelės kaip Amerikoje).

Kuršių nerijos nykioje dykumoje Juodkrantė visuomet buvo lyg ir geresnė už Nidą: nuo seno žmonės sustodavo „Žuvinėje”, dar pora restoranų irgi lyg ir buvo rekomenduojami.

Tačiau reputacija pasikliauti nereikia: daugiau klausyk atsiliepimų ir pagalvosi, kad Nidoje, pavyzdžiui, visai nebloga vieta yra apokaliptinis „Kuršis”, kur taukinus bulvių tarkius lapoja biudžetinis kontingentas iš perstatytų Purvynės garažų.

Arba, dar blogiau, „Senas žvejas”, kuris yra optimizuota vieta tiems, kurie nori Nidoje pasijusti kaip Šventosios promenados pigesniame gale – čia šlepsi plastikinės šlepetės ir geras skonis toks pat dažnas svečias kaip geri sušiai kur nors Varėnoje.

„Juodasis kalnas” (ten dar ir viešbutis yra) įrengtas tradiciniame name, kurio neaukštos lubos disonuoja su tikrai gerai atrodančiais, bet per dideliais antikvariniais baldais ir per didelėmis, bet labai gražiomis M.K.Čiurlionio reprodukcijomis. Tebūnie: matyti, kad stengėtės.

Kieme lauko staliukai prašosi kokios nors žalumos aplink juos, bet ir vėl – nebūkime priekabūs.

Valgiaraštis didelis ir įvairus (aš mėgstu trumpesnį, bet tiek to), tačiau begalinių variantų narpliojimą sėkmingai užbaigia padavėjas Vytis. Jis aktyvus ir informuotas: kai padavėjas gali pasakyti, kuri žuvis šviežia, ir turi žinių, kur reikia ir kur nereikia rakinėti kaulus, tai jau labai gerai.

Paprastai Kuršių nerijoje vidutinės padavėjos paklausus „Ar karšis yra žuvis, ar paukštis?” maždaug 50 proc. tikimybė, kad ji nueis į virtuvę pasiklausti.

Firminė sriuba su unguriu (20 litų) buvo, kaip ir priklauso, aštroka, be to, labai riebi. Niekas neapkaltins pagailėjus sudėtinių dalių ar atnešus pavandenijusią porciją.

Dukterys liko labai patenkintos šaltibarščiais (15 Lt), o kai jos patenkintos šaltibarščiais, patikėkit, jos žino, ką sako: nėra geresnio lietuviško maisto specialisto nei užsienyje gimęs vaikas, kuriam tėvų gimtinės virtuvė yra ne natūralus pasirinkimas, o nenoriai prisijaukinta egzotika.

Šviežias sterkas (57 Lt) patvirtino tai, ką girdėjau apie porcijas: ne lėkštė, o greičiau vidutinio dydžio padėklas. Tai buvo net ne amerikietiško dydžio porcija.

Porcija iš tų Pensilvanijos restoranų „valgyk, kiek lenda”, imituojančių svirną, bet dydžiu primenančių krepšinio areną, kur maisto gausai neatsispiria net labiausiai įgudę valgytojai, apsimovę tįskelnes, kad jiems neveržtų.

Žuvis buvo šviežia, bet blankoko skonio, stokojo druskos. O keptos bulvės, kurios gali būti dieviškos, buvo visai nenusisekusios – sausos, nykios ir žolelės (atrodo, rozmarinai) jų negelbėjo.

Tos pačios bulvės figūravo ir kaip vienas garnyrų (dar buvo visokių pipirų ir svogūnų tirštame padaže) prie didkepsnio (77 Lt). Kaina, turint galvoje porcijos dydį, normali, didkepsnis buvo neblogai iškeptas (taip, kaip prašiau), bet kad būtų pribloškęs, nepasakyčiau.

Prastas garnyras gadino įspūdį – tiesą sakant, jei nebūtų pririnkta ten tos daržovių gausos ir tų nelabai kokių bulvių, įspūdis būtų geresnis. Vienas iš tų atvejų, kai geriau – mažiau.

Jautienos troškinys (vadinamasis befstrogenas, 43 Lt) buvo gardus, porcija – pakankama pamaitinti gal dešimčiai alkstančių Afrikoje į pietus nuo Sacharos, bet patiektas neestetiškai. Negalima to rudo užpilo su mėsyte taip imti ir palieti.

Blogiausi buvo vegetariški ryžiai (27 Lt) – aš pats vegetariško maisto kratausi, bet duktė užsisakė. Beskoniai, bet kokie, su blankaus skonio daržovėmis, ir patys blankūs. Ir dar didžiulė porcija. Didžioji dalis patiekalo liko nepaliesta. Tai ne restorano maistas, tai – namų gamyba, kai šeimininkė nelabai myli šeimos narius.

Šiek tiek kompensavo riešutų torto gabalėlis (20 Lt) – maloniai drėgnas, apelsinų žievelėmis pagardintas, su maloniai traškiu šokolado sluoksniu viršuje, gražiai patiektas. Kava (6 Lt) buvo nebloga, bet irgi ne geriausios Vilniaus kokybės.

Keturiese papietavome už 336 Lt, neskaitant alkoholio (mes jo negėrėme) ir arbatpinigių, o tai yra nemažai, bet daugiau kaip trijų žąsų iš penkių skirti negaliu.

Didžiulės porcijos gal ir formuoja išskirtinumą (nors, tiesą sakant, žmonės tiek daug pa-prastai nevalgo, todėl betikslis toks dozavimas, nebent ateitų itin patyrę apsirijėliai), aptarnavimas puikus, šaltibarščiai labai geri, tortas pelnytų maksimumą taškų kavinei, jei ten nieko daugiau nebūtų, tik jis. Bet to negana.

Andrius Užkalnis rašo portale „Laukinės Žąsys“.

Man patikoNeblogaiMan nepatiko